Kultūros ministerija, Šilutės raštijos ir knygių draugija bei Pamario krašto verslininkai finansavo Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos tarptautinį projektą „Trys keliaujančios knygų mugės „Lietuviško žodžio akiračiai“.

Pirmoji šio projekto dalis „Poezijos diena“ vykdyta Šilutėje miesto šventės metu gegužę, antroji – „Literatūros akiračiai“ nukeliavo į Ararato sritinę biblioteką Armėnijoje, trečioji spaly persikels į istorinę Rytprūsių knygininkų, turinčių sąsajų su Šilutės kraštu, žemę Karaliaučių (dab. Kaliningradas) bei Tolminkiemį (dab. Čistyje  Prudy).

Šis pasakojimas – apie Vakarų Lietuvos ir Šilutės krašto knygos sklaidai pasitarnavusius Pamario krašto bibliotekininkų renginius Ararato sritinėje bibliotekoje (2012 m. rugsėjo 11-21 d.) ir įspūdžius iš svetingumu ir pagalba knygos ir rašto kultūrai garsėjančios egzotiškos Armėnijos.

Pro lėktuvo langą... Vaizdiniai į artėjantį Jerevaną, Armėnijos sostinę, atsivėrę pro nediduko Boeing‘o langą priminė atšiaurią ir bevaisę dykumą. Mažosios Azijos ir Užkaukazės kalnynų arba Mažojo Kaukazo kalnagūbrių apsuptyje tarsi trapios smėlio dėžutės išsidėstę namai ir kur ne kur įsiterpiantys cerkvių ansambliai kūrė mistinę nuotaiką...

Pirmoji ir daug žadanti pažintis su legendomis ir padavimais apipinta senųjų rankraščių, pirmųjų pasaulyje krikščionių ir pasaulinio garso viskio „Araratas“ šalimi grupei Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos specialistų žadėjo (ir ne tik) begalę iki šiol nepatirtų įspūdžių... Juolab, kad bibliotekininkų, kurių leistino dvidešimties kilogramų svorio lagaminai, priešingai nei tikrų turistų, buvo pripakuoti ne aprėdų, o knygų ir kompiuterinių laikmenų. Vykome į kraštą, kurį, rodėsi, gerai pažinojome. Projektinė užduotis aiški: idėjos „Trys keliaujančios knygų mugės „Lietuviško žodžio akiračiai“ įgyvendinimą finansavo Kultūros ministerija, Pamario krašto verslininkai, asociacija Šilutės raštijos ir knygių draugija ir patys bibliotekininkai. Tiesa, užplūdęs jaudulys žadino dviprasmiškus jausmus. Prieš du dešimtmečius Armėnijos valstybė atkūrė savo nepriklausomybę (1991-09-21) ir įsijungė į Nepriklausomų Valstybių Sąjungą. Šiek tiek anksčiau (1990-03-11) valstybingumą atkūrė Lietuva. Magėjo lyginti, stebėti, ieškoti ir atrasti. Vykome pas gerus savo bičiulius ir kolegas Artašato centrinės, o dabar Ararato sritinės bibliotekos bibliotekininkus, su kuriais buvusios ilgametės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos skyriaus vedėjos Giedrės Leškytės dėka susibičiuliauta dar 1973 metais.

Armėnijos bibliotekininkai pirmąkart Pamario krašte lankėsi tuomet, kai vyko internacionalinė konferencija „Puslapiai iš draugystės metraščio“ (1977), vėliau (1980, 1982 ir 1985) – kartu surengtoje dviejų valstybių knygai ir knygininkams skirtoje tarptautinėje knygos šventėje (Šilutėje, 1985), kurioje kartu su Artašato bibliotekininkais dalyvavo bibliotekininkų delegacijos iš visų penkiolikos tuometinės Sovietų Sąjungos valstybių. Šilutės vardas ir biblioteka tuo metu buvo žinomi visoje Sovietų Sąjungoje. Bičiulių adresai nusitęsė nuo Vidurinės Azijos iki Tolimųjų Rytų. Būdami toli ir kartu taip arti sovietmečio politikos, Šilutės krašto ir tuometinių respublikų bibliotekininkai išlaikė svarbiausią bruožą – rengė ir kvietė savo skaitytojus dalyvauti knygos ir knygininkų renginiuose, populiarių meno kūrėjų kūrybos pristatymuose ir susitikimuose. Taip kurta viešoji erdvė, skatinanti skirtingų šalių kultūrų pažinimą, dvasinę bendrystę, intelektualiosios minties, nepriklausomos nuo politinės ideologijos, raidą ir kūrybos laisvę. Šilutės krašto ir penkiolikos buvusių Sovietų Sąjungos valstybių bibliotekininkų kultūrinis-pažintinis bendradarbiavimas šįmet (2012) perkopė keturiasdešimtmetį. Regis, ne už kalnų – paveldo statusas. Tačiau ar tik? Praeitis reikšminga tiek, kiek ji tarnauja ateičiai. Taip šilutiškiams bibliotekininkams gimė projekto idėjos moto: atnaujinti partnerystę su buvusiais bičiuliais iš Sovietų Sąjungos valstybių, skleisti lietuvišką žodį, raštą ir knygą valstybėse, kurių kultūrinė geografija šilutiškiams pažįstama, o knyga – patikimiausias kultūros pažinimo tęstinumo laidininkai.

Įspūdingą Boeing‘o ir žemės sąlytį Jerevano aerodrome nustelbė tik kaukaziečiams būdingi temperamentingi plojimai lėktuvo komandai. Išsijungė varikliai. Išvydome modernų ir įspūdingą Jerevano aerouosto pastatą. Vėliau įsitikinome, kad išmintingieji armėnai savo migruojantiems keleiviams įrengė judriuosius ir itin patogius gulimuosius krėslus keleivių salėse. Ilgiau skrydžio laukiantieji horizontalioje padėtyje gali patogiai atsipūsti. Netrukome įsitikinti ir kita tiesa – esame laukiami. Mus pasitikusio Ararato sritinės bibliotekos direktoriaus Jurijaus Vačiganovičiaus Petrosiano rankose – glėbys sutiktuvėms skirtų baltų rožių (beje, ne olandiškų, o užaugintų armėnų namų soduose), prabangus džipas Lex‘us ir pirmieji atviraširdiški apsikabinimai. Bendraujant prie kiekvieno iš mūsų vardo pridedamas žodelytis „džan“, reiškiantis ypatingą pagarbą ir meilę. Trumpa kelionė į keturių žvaigždučių viešbutį „Nork Residence“, pirmieji kerintys naktinio Jerevano vaizdai, bičiuliški pajuokavimai ir paros kelionės nuovargio tarsi nebūta.

Sveika, Lietuva! Sveika, Šilute!

Tokiu šiltu, draugišku ir nuoširdžiu sveikinimu lietuvišku papročiu, su armėniška duona ir druska bei gėlėmis, šilutiškiai sutikti Ararato sritinėje bibliotekoje. Sveikinimo žodžiu pradėdamas mažąją knygų mugę „Lietuviško žodžio akiračiai“, kurią pagal pasirašytą partnerystės sutartį projekte „Trys keliaujančios knygų mugės“ Artašato sritinėje bibliotekoje kartu su kolegomis vykdė šilutiškiai, bibliotekos direktorius Jurijus Vačiaganovičius Petrosianas pasidžiaugė: „Praėję daugiau kaip 20 metų, po Lietuvos ir Armėnijos valstybių nepriklausomybės atkūrimo mus sukvietė naujiems bibliotekų paslaugų iššūkiams, tarp kurių svarbiausias – informatyvi, versli ir vartotojui draugiška biblioteka“. Knygų mugės lankytojams parengtos lietuvių - armėnų knygos ekspozicijos bylojo apie dviejų valstybių literatūros tapatumus ir skirtumus. Šįmet Armėnija švenčia savo pirmosios spausdintos knygos „Urbatagirk“ („Penktadienio knyga“) 500 metų jubiliejų. Tai dvasinio ir kartu pasaulietinio turinio leidinys (1512). Minint jubiliejų, išleistos penkios autentiškos, įspūdingo spaustuvininko darbo kopijos, kurių viena perduota saugoti ir naudoti Ararato sritinei bibliotekai.

Tarp mugėje pristatytų armėniškų knygų eksponuotos trys Ararato sritinės bibliotekos vadovo J. V. Petrosiano sudarytos knygos:  armėnų poeto Gariko Sevako poezijos rinktinė „Mano mintys jums, brangieji“, liturginis Grigoro Narekatsi leidinys „Liūdesio knyga“ ir autorių kolektyvo knyga „Armėnijos sidabro meistrai“. Šilutiškių pasididžiavimui mugės lankytojai galėjo susipažinti su lietuviškomis knygomis, kurias Pamario krašto bibliotekininkai 1977-1985 metais padovanojo Artašato bibliotekos skaitytojams: poeto Just. Marcinkevičiaus, fotografo R. Rakausko, rašytojų J. Avyžiaus, E. Ignatavičiaus ir kitų autorių knygomis bei austinėmis juostomis „Šilutė“, susitikimus Pamaryje menančia ikonografija, pažintiniais lankstinukais apie Šilutę ir jos kultūros įžymybėmis. Mugės metu atidaryta šilutiškių parengta verstinės literatūros paroda „Bičiulystė: Lietuvos-Armėnijos rašytojų kūryba“. Mugės knygininkams tradiciškai ir virtualiai pristatyti lietuvių kalba išleisti armėnų literatūros leidiniai: Grigoro Marekaci „Sielvartingų giedojimų knygos“, Vahagno Grigorian apysaka „Paukščio siela“ armėnų-lietuvių tapatumo, skirtenybių ir raidos klausimais, eksponuoti M. Kontrimaitės, V. Pilkausko, J. Karazijaitės (knyga „Miserere“) ir kitų autorių leidiniai.

Visi parodoje eksponuoti leidiniai padovanoti Ararato bibliotekos skaitytojams. Vienas iš projekto tikslų buvo supažindinti ir pristatyti mugės dalyviams Lietuvos nacionalinės premijos laureatus, jų kūrybą ir knygas.

Atskiruose parodos skyriuose eksponuota J. Ivanauskaitės, V. Juknaitės, R. Skučaitės, I. Mero, R. Rastausko, H. A. Čigriejaus, kitų laureatų kūryba, ikonografinė dokumentika, susiteminta ir pateikta mugės lankytojams lietuvių-armėnų kalbomis. Tradicinėje parodoje „Rašytojai – nacionalinės premijos laureatai“ išeksponuoti kultūros ir meno leidiniai pristatyti ir virtualioje parodoje. Nors, pasak kolegų armėnų bibliotekininkų, sritinėje bibliotekoje nėra lietuviakalbių skaitytojų, tačiau jiems yra įdomi lietuvių autorių, Lietuvos nacionalinės premijos laureatų kūryba virtualiai pristatoma aukšta lietuviškos knygos poligrafine kultūra, ikonografinė ir pažintinė dokumentika, kur tekstas ne visuomet būtinas. Parodoms parengti informaciniai meniniai lankstinukai (lietuvių, anglų ir rusų kalbomis) išplėtė pažinties su parengtomis parodomis ir informacijos sklaidos galimybę. Patiems mažiesiems knygų mugės lankytojams tradiciškai ir virtualiai šilutiškiai pristatė lietuviškų  žaidybinių knygų vaikams kolekciją, kuri ne tik sužavėjo, bet ir užbūrė armėnus. Pasak kolegų, bėda yra ta, kad „žaidybinėse armėniškose knygutėse patiems mažiausiems bibliotekų lankytojams, priešingai nei lietuviškosiose, nėra didaktinių-lavinamųjų elementų“. Ir, pasak J. V. Petrosiano, Ararato bibliotekininkai artimiausio susitikimo su Armėnijos knygų vaikams leidėjais metu pristatys lietuviškas žaidybines knygeles, kaip puikų vaikų ugdymo įrankį. Lietuviškos knygos kelionė Armėnijos žemėje tęsta pristatant mugės parodoje „Šilokarčema-Šilutė‘500“ Vakarų krašto dabarties Šilutės knygą ir knygos bei rašto paveldą. Atskiruose skyriuose virtualiai pristatyta dalis Šilutės senojo vardo Šilokarčema 500 metų jubiliejaus iškilmėms sukauptos kolekcijos „Šilutė. Dvidešimtmečio knyga ir knygininkai“ bei vertingiausios rinkinio knygos: šilutiškių bibliotekininkų parengtas pirmasis Lietuvoje enciklopedinis žodynas „Šilutės kraštas“ (2000) ir „Šilutė. Potvynis ir jo žmonės‘ (2008), Šilutės muziejaus, Šilutės Hermano Zudermano literatūrinės kraštotyros klubo išleisti leidiniai ir naujausi rajono Savivaldybės išleisti pažintinės-paveldosauginės tematikos albumai „Šilutės krašto kultūros paveldo keliais“, „Šilutės kraštas, kur vanduo kuria gyvenimą...“, „Fotoskrydis: Šilutės kraštas“.

Mugės lankytojams parodyta filmuota medžiaga apie šilutiškių bibliotekininkų pirmą kartą Pamaryje surengtą pasaulio šilutiškių sueigą „Šviesos parnešti, gera padaryti“ (2011), kuri  Lietuvos televizijos žiūrovams buvo parodyta ketvirtojo nacionalinio televizijos kanalo „Baltijos TV“ laidoje „Be recepto“. Mugės lankytojai žavėjosi kompaktiniame diske įamžintais įspūdingos miesto šventės, skirtos senojo Šilutės vardo Šilokarčema paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 500 metų jubiliejui, vaizdais. Po prezentacijų kolegos juokavo „Mes norime gyventi Šilutėje...“. Kas žino. „Niekada nesakykime niekada“, - juokavome ir mes – šilutiškiai. Projekto organizatorius sveikino Ararato srities administracijos Kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Seiranas Nazarianas. Kalbėtojas sakėsi pažįstas žalią ir gražią Lietuvą, nes 1974 metais dalyvavo Kaune surengtame „Gintarinės triūbos“ konkurse ir laimėjo 3-ąją (bronzinę) vietą. Iki šiol pagarbiausioje vietoje jis saugoja prizą ir labai jį brangina. S. Nazarianas sakėsi Šilutėje nebuvęs, bet įspūdingas Lietuvos vaizdas iki šiol širdyje išliko.

Bibliotekose ieškant bibliotekos...

Artašato centrinė, o dabar Ararato sritinė biblioteka įkurta po karo, 1948 metais, ir yra trimis metais jaunesnė už savo partnerę – F. Bajoraičio viešąją biblioteką (1945). Dabartinės patalpos primena universalią prekyvietę: į kiekvieną funkcinį skyrių, o jų yra keturi, įeinama iš gatvės. Bibliotekoje, kuri turi sritinės bibliotekos statusą, darbuojasi 26 darbuotojai, iš kurių 18 – bibliotekininkų. Knygų komplektavimo, Bibliografijos, Skaitytojų aptarnavimo ir Vaikų literatūros skyriuose dirba po 4 bibliotekininkus. Biblioteką finansuoja Kultūros ministerija. Metinis biudžetas – 200 mln. dramų arba  400 tūkst. Lt. Armėnijoje nėra bibliotekų įstatymo, sritinės bibliotekos finansuojamos tik iš valstybės biudžeto, kuris šiuo metu yra probleminis. Nors biblioteka pavadinta pasaulinio garso bibliografijos mokslininko ir pirmųjų dar sovietmečiu sudarytų bibliotekininkystės vadovėlių autoriaus Ogano Stepanovičiaus Čiubariano vardu ir turėtų būti visomis prasmėmis prestižinė, kolegos pripažįsta, jog ekonominis sąstingis riboja bibliotekos funkcijų ir paslaugų plėtros galimybes. Vidutinė bibliotekininko alga siekia apie 150 eurų. Jaunimas nesirenka aukštojo bibliotekininkystės mokslo studijų, nes ši profesija nėra prestižinė. Vyriausiai Ararato bibliotekos bibliotekininkei – 77-eri metai, jauniausiai – 25-eri. Bibliotekininkų ilgaamžiškumas darbe siejamas su socialiniu skurdu. Pasak J. V. Petrosiano, statistinė armėno pensija siekia tik apie 50 JAV dolerių, o ištuštėjusius ir kažkada šeimai suręstus namus reikia šildyti, mokėti už elektros ir dujų tiekimo paslaugas. Bendraudami su kolegomis Ararato bibliotekininkais prisiminėme laikmetį, kai sunkmečio kelyje buvo ir Lietuvos bibliotekos. Šiandien kolegos jau gavo pirmuosius kompiuterius. „Valdžia suremontavo patalpas, nes žinojo, kad šilutiškiai atvyksta“, – juokavo J. V. Petrosianas. O mums buvo smagu, kad galime būti savo bičiuliams ne tik įdomūs, bet ir naudingi. Kažkada (apie 2000-uosius) mes, lietuvių bibliotekininkai, vykome į Estiją, Suomiją, Sankt Peterburgą, kitas modernias bibliotekas sukūrusias valstybes  mokytis kurti bibliotekas. Dabar šilutiškiai jau turi ką pasakyti ir gali pagelbėti savo kelių dešimtmečių bičiuliams Gruzijoje, Armėnijoje, Moldavijoje, Estijoje, Latvijoje, Rusijoje, kitur... Su jais šilutiškiai šiuo metu atkuria partnerystę. Grąžinti skolas, bendradarbiauti, kurti ir palaikyti partnerystės tinklus, o ir patiems nuolat tobulėti yra ne tik naudinga, bet ir beprotiškai įdomu. Galbūt todėl Šilutės F. Bajoraičio viešoji ir Ararato O. Čiubarjano sritinė bibliotekos projekto vykdymo metu pasirašė atnaujintą partnerystės ir bendradarbiavimo sutartį. Vadovaujantis sutartimi, kitąmet (2013) rugsėjo 1–2 dienomis šilutiškiai kartu su savo bičiuliais iš Armėnijos, Latvijos ir Rusijos rengs Pamaryje tradicinę šeštąją tarptautinę vaikų knygos mugę. Joje jau pakviesti dalyvauti ir bibliotekininkai iš Leovo (Moldavija), su kuriais šilutiškiai bičiuliavosi taip pat nuo 1974-ųjų. Taigi, praeitis reikšminga tiek, kiek ji pasitarnauja ateičiai.

Pasak armėnų „neparagauti armėniško viskio, nepamatyti gražuolio Ararato kalno ir nenusilenkti bent vienoje iš senųjų cerkvių dievams, reiškia nebūti Armėnijoje“. Lydimi bičiulių, geraširdžių pašnekovų ir į šviesiaplaukes bibliotekininkes besidairančių atsitiktinai sutiktų pakeleivių, šilutiškiai leidosi pažintin su Armėnija - viskio, senųjų rankraščių ir pirmųjų pasaulyje krikščionių maldos vietų takais.

Ypatingos pagarbos pėdsakai raštui, knygai, jos veikėjams

Armėnijos sostinėje itin gausu pagarbos raštui, knygai ir jos veikėjams ženklų. Pirmasis spausdintas tekstas armėnų kalba (malda „Tėve mūsų“, paskelbta lotyniškai) pateiktas Johano Šiltbergerio kelionės aprašyme 1475 metais Mainze (Vokietija). Taip įvyko todėl, kad XV a. Armėnija, padalinta tarp Turkijos ir Persijos, atsidūrė sunkioje ekonominėje ir nepalankioje politinėje aplinkoje. Armėniškas žodis buvo platinamas už šalies ribų, pogrindyje Europoje ir tose šalyse, kur gyveno susitelkusios tautiečių bendruomenės. Abėcėlę (apie 405 m.), kuria armėnai rašo iki šių dienų, sukūrė vienuolis Mesropas Maštocas. Jo vardu ir jo garbei, atkūrus šalies nepriklausomybę, pavadinta buvusi Lenino aikštė Jerevano centre. Svarbiu raštijos įvykių armėnų gyvenime buvo pirmosios Armėnijos spaustuvės, tiesa, ne Armėnijoje, bet Venecijoje (Italija), atidarymas. Su čia spaustuve siejamas ir pirmojo spaustuvininko pirklio Akobo Megaparto vardas. Ir ne tik. Šalies knygos ir rašto istorijoje A. Megapartas svarbus dar ir tuo, kad kartu su bendraminčiais dirbdamas kantriai ir ištvermingai siekė, kad spausdinamos knygos būtų identiškos rankraščio originalui. Turistams ir vietiniams smalsuoliams tikrai verta apsilankyti Šv. Mesropo Maštoco, armėnų abėcėlės autoriaus, laidojimo rūsyje, esančiame Ošakan kaime. Įspūdinga armėniškų raidžių alėja, kurioje yra unikali kiekviena abėcėlės raidė, padaryta iš tufo, gausiai papuošta raižyba ir bareljefais. Laidojimo rūsys priskiriamas V amžiui, o bažnyčia įkurta gerokai vėliau (XVII a.).

Armėnija – kaukazietiško kultūros paveldo oazė

Armėnija suskirstyta į 10 sričių, vadinamų marzų ir savarankišką administracinį vienetą – sostinę Jerevaną, todėl buvusi Artašato centrinė biblioteka prieš penkerius metus reorganizuota į Ararato sritinę biblioteką ir yra 98 bibliotekų metodinis centras. Įsikūrusi 300 kv. metrų patalpose dar kvepia dažais ir iš toli neprimena modernių bei prabangiai įrengtų šiandieninių Lietuvos bibliotekų. Panašu, kad prieš du dešimtmečius bibliotekų laikas Armėnijoje sustojo. Sovietmečiu buvusi ekonomiškai stipri ir klestėjusi valstybė Armėnija, pasak kolegų, išgyvena ekonominį sąstingį. Pramonėje vyrauja verslo interesų grupės, valdomos vis turtėjančių monopolistų, nuskurdo visuomenės vidurinysis sluoksnis, stipri armėnų emigracija į šalies politiką įtakojančią Rusiją. Pastarajai Armėnija – pigios darbo jėgos rinka. Išdidieji armėnai didžiuojasi šalies simboliu – nepriklausomybės monumentu „Motina Tėvynė“, iškilusiu ant aukštos kalvos ir įspūdingai matomu iš bet kurios sostinės vietos. Gruzijos motina, rankose taikiai laikanti didžiulį kalaviją, įkūnija armėnų tautos ryžtą bet kokia kaina apginti laisvę ir nepriklausomybę. Intelektualiajai visuomenės daliai, jaunimui ir negausiai šalį  lankantiems turistams svarbus įspūdingas armėniškasis kultūros paveldas, šimtmečius prieš mūsų erą siekiančių cerkvių, vienuolynų, šventyklų, kitų ritualinių vietų didinga istorija. Nors dar neatkurtas, bet ypač ryškus ir savitas kaukazietiškas kultūros paveldas rodo pirmuosius gyvasties ženklus. Prie to prisideda ir Ararato bibliotekininkai: rengia kultūros paveldo parodas „Armėnija – istorinė Ararato žemė“, „Senasis armėniškasis raidynas“, „Žmonės, faktai, istorija“. Savaitraščiuose skelbiama informacija apie elektroninę prieigą prie Armėnijos nacionalinės bibliotekos rankraščių, atkuriamus paveldo objektus, knygotyrines konferencijas. Armėnijoje nėra įspūdingų paminklų, tačiau šalis pelnytai vadinama muziejumi po atviru dangumi.

Vos už 40 kilometrų nuo Jerevano, kurio vardas išvertus reiškia „tai matyti“, jau Turkijos teritorijoje stūkso Ararato kalnas. Šilutiškius bibliotekininkus lydėjęs geraširdis vairuotojas Norik nuolat kartojo Ararato pavadinimą, pabrėždamas, kad „iš Turkijos pusės jis yra negražus, o iš Armėnijos pusės Sys (mažasis) ir Masys (didysis) šypsosi armėnams“. Bet kuris armėnas pašaliečiui pasakys, kad su savo kaimynėmis Gruzija, Iranu, Azerbaidžanu ir Turkija nepalaiko gerų santykių. Praeities istoriniai konfliktai ir šiandien vis dar kylantys incidentai trukdo draugiškiems santykiams. Vaikščiodami naktiniu Jerevanu nerasite pasaulio sostinių senamiesčiams įprastų mistinių siaurų gatvelių, jaukių tavernų ar praeitį menančios architektūros. Tačiau tikrai būsite sužavėti kas vakarą saviškiams ir svečiams grojančiais muzikiniais fontanais, nosį kutenančiais lavašo, šašlyko ar kaukazietiškos vištienos sriubos kvapais, sklindančiais iš jaukioje prieblandoje įsikūrusių kavinukių. Šilutiškės bibliotekininkės keliavo ir tik damoms skirtu rožiniu taksi. Puikiai bendraujantys, juodai baltą aprangą vilkintys džentelmeniški taksi vairuotojai jus tik už du  dolerius nuveš ar sugrąžins į bet kurią reikalingą vietą dešimties kilometrų spinduliu. Taksi paslaugos ypač populiarios (veikia per 800 taksi firmų), nes itin pigūs degalai.

Pamario (ir, ne išimtis, kitų regionų lietuvaičių) turizmo mėgėjų maršrutai kol kas aplenkia Armėniją. Dažnas mūsų bičiulis stebėjosi, ko ieškoti ten vykstame? Šiandien „ant bangos“ yra kelionės į egzotišką Turkiją, Egiptą, Maltą, Kroatiją, Maljorką... Tikra tiesa. Tačiau šilutiškius į Armėniją vedė knygos misionierystės tikslai. Armėnijoje turizmo infrastruktūra kol kas tik kūrimosi stadijoje. Neišvystytas viešbučių tinklas. Tiesa į viešbučių verslą pastaruoju  metu aktyviai investuoja Irano turtuoliai. Viešbučiai – prabangūs, tačiau maistas turistams perkamas pigiausiose „Maximos“ tinklo parduotuvėse. Mus lydėję anglų ir rusų kalba bendraujantys pigiai apmokami gidai (profesionalai dar nerengiami), bėgdami priešais grupę, tik nuotrupomis minėjo vieną kitą faktą, nuobodžiaudami dairėsi į jiems gerai pažįstamą aplinką ir, lengvai ištverdami alinantį +350C karštį, mėgavosi prakaituojančiais smalsuoliais... Penkiasdešimt eurų kainuojančią pažintį su senuoju Jerevanu atvykėliui puikiai atstotų (be atlygio) kiekvienas sutiktas geraširdis, šnekus ir atviras armėnas, dar pridurdamas „svečias man brangesnis už giminę“. Ir tai tiesa. Nepažinsi Armėnijos, jei neapsilankysi Ečmiadine, ketvirtojoje šalies sostinėje ir dvasingumo centre, dar kitaip vadinamame architektūros perlu – Šventojoje Ripsime bažnyčije, pastatytoje iš akmens luitų (618 m.). Greta Ečmiadino aikštės puikuojasi didingas pagrindinės armėnų šventyklos ir pirmosios pasaulyje katedros – Ečmiadin (išvertus iš armėnų kalbos reiškia „nusileido Viengimis“) muziejus. Jame saugojamos unikalios legendomis ir padavimais apipintos krikščioniškos reikšmės relikvijos: Nojaus laivo nuolauža, Viešpaties erškėčių vainikas, apaštalų ir šventųjų palaikai. Pažintis su šventykla Zvartnoc (Nemiegančiųjų jėgų šventove) jus nukels į VII a. katolikoso Nersesio Statytojo laikus. Gerai sienose išsilaikę subtilūs bareljefai, fragmentai puikiai atspindi istorinės architektūros dvasią. Čia sutiktas vienuolis šilutiškiams bibliotekininkams pasakė dvasingą ritualinę kalbą apie žmogaus sielos ir poelgių pilnatvę, noriai aprodė istorinį šulinį, papasakodamas ne vieną ištikimybės ir meilės istoriją, apsidžiaugė išgirdęs, kad esame iš Lietuvos. Sakėsi turįs bičiulių Kauno Vytauto Didžiojo universitete ir Lietuvą pažįstantis kaip labai draugišką ir modernią šalį. Pigiausias, greičiausias ir, ko gero, patikimiausias būdas pažinti Armėniją yra pasinaudoti vietinių „sau dirbančių“ labai pigių taksi vairuotojų paslaugomis.

Tarp garsinius signalus naudojančių ir sankryžose ties  šviesoforais per automobilių langus dar tarpusavyje pabendrauti sugebančių taksi vežėjų netikėtai sutikome atviraširdį taksistą Norik. Per keletą minučių garsiakalbe šnekta išpasakojęs savo gyvenimą su visomis detalėmis, paklaustas „O kas jums išlygina marškinius?“ atsakė klausimu „O kam yra žmona?“ ir, įjungęs smagią armėnišką muziką, šilutiškius lakino į Diližaną, nediduką kaimelį, kuriame Sovietų Sąjungos laikais buvo įkurtos pirmosios profilaktinės gydyklos. Mažame kaimeliūkštyje veikė viena buities reikmenų ir maisto parduotuvė, kurioje pigūs alkoholiniai gėrimai ir cigaretės, šen bei ten sėdinėjantys vyrai armėnai. Moterų kavinėse ar viešose vietose nepastabėsite. Armėnai atvirauja – „Jos prižiūri namus ir augina vaikus“. O mes, ieškodami visose parduotuvėse kažkada garsių armėniškų batų, juokavome: „Armėnų moterims reikalingos tik namų šlepetės“. Tiesa, moteriškos avalynės, pelnytai savo kokybe prilygstančiai itališkai, aptikome. Bet tik vienoje iš brangios avalynės parduotuvių Jerevane. Į klausimą, kodėl armėnai prekiauja tik iš Emiratų įvežta avalyne, išgirdome atsakymą: „Armėniška armėnams yra per brangi“. Ir čia prisiminėme savo šūkį „Rinkis lietuvišką prekę!“ Geraširdis Norik  mums parodė etnografinę gatvelę – kalnų uolų akmens namai su baltos ir mėlynos spalvos medinės apdailos elementais, būdingais visai Armėnijai. Nors internetiniai šaltiniai teigia, kad pastaraisiais metais (nuo 2006) Diližane pradėta įgyvendinti valstybinė miestelio rekonstrukcijos programa ir ateityje šį buvusį garsų kurortą, planuojama paversti regioniniu kurortiniu centru, patraukliu poilsiautojams iš viso pasaulio, šiandienos realybėje tai įžiūrėti yra gana sudėtinga.

Armėnija – krikščionių šalis

Mūsų kelionės dienomis Armėnijoje buvo švenčiama Šv. Georgijaus šventė. Dominuojanti religija Armėnijoje yra krikščionybė. Manoma, kad armėnų apaštališkąją bažnyčią 40-60 m. po Kristaus gimimo įkūrė du Kristaus apaštalai. Tai seniausia pasaulyje valstybinė bažnyčia ir viena seniausių krikščioniškų bažnyčių. Istorikų teigimu 301 m. ši šalis tapo pirmąja pasaulio valstybe, kurioje krikščionybė tapo oficialia religija. Armėnijoje yra beveik 95% krikščionių, kiti 4% praktikuoja jazidizmą, 1% – sunitai. Visas armėnų religines šventes lydi kapų dienos, kurios šioje šalyje yra valstybės skelbiamos nedarbo dienomis. Armėnai lanko savo protėvių ir artimųjų kapus, puošdami juos įspūdingų, savo užaugintų gėlių puokštėmis. Kapavietėse statomi kuklūs ar didžiuliai prabangūs paminklai, priklausomai nuo mirusiųjų artimųjų turtinių galimybių. Kapinės nėra puošiamos augančiomis ar žydinčiomis gėlėmis. Šalį niokoja sausros ir klimato karščiai. Netoli Diližano randasi vienas gražiausių ir didžiausių kalnų ežerų pasaulyje – Sevanas, mūsų jau matytas iš lėktuvo skrydžio. Kolegos bibliotekininkai ir mūsų palydovas Arvikas padovanojo mums, visiems šilutiškiams, išskirtinę galimybę išsimaudyti šio reto grožio vandens, koralų ir akinančiai žydro skaidrumo ežere. Dabar šio ežero pakrantės – apsukrių privačių verslininkų (tiesa, smulkių ir pavienių) rankose. Rugsėjis – jau ne poilsio sezono metas. Todėl be didesnio vargo aptikę atnaujintus privačios teritorijos valdų vartus, senučiuku „Fiat“ markės automobiliuku įčiuožėme prie pat Sevano kranto, kur jau „ilsėjosi“ į krantą ištrauktas kateris. Įsikūrėme. Nepakartojamos maudynės egzotiškų kriauklių, kalkinių uolienų apsuptyje ir trumpalaikis poilsis ne itin  švara pasižyminčiame paplūdimyje atgaivino jėgas. Ant paskubomis vietoj stalo patiestų mūsų striukių netruko atsirasti lietuviška duona, rūkyta mėsa, lašiniai ir...  mūsų palydovo Arviko vaišės – rusiškos degtinės pusbutelis. „Armėniška degtinė bloga. Čia mano mėgstama – rusiška „Stoličnaja“, – teigė jis. Po stiklelį už Armėniją ir Lietuvą, Sevaną ir Šilutę ir vėl į kelionę. Tačiau jau nakvynės vietos link. Atsisveikindami su Arviku įteikėme jam dovanų: rašiklį su savo bibliotekos logotipu, užrišome lietuvišką kaklaskarę ir, žinoma, liūdėjome... Šis nuoširdus ir paprastas žmogus Kaune sakėsi tarnavęs sovietų armijoje ir 1998 metais paskutinį kartą lankėsi Lietuvoje. Labai domėjosi 1990 metų sausio įvykiais Lietuvoje ir džiaugėsi, kai Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę. Išsiskirdami su geraširdžiais kolegomis Armėnijos bibliotekininkais ir Arviku, mąstėme, tikrai neverta kurti milijonus kainuojančias Lietuvos pristatymo pasauliui įvaizdžio koncepcijas, kol yra tame pačiame pasaulyje gyvi, bet, deja nežinomi, Lietuvą atstovaujantys bibliotekininkai – knygos ir rašto ambasadoriai, puikiai ir nemokamai atliekantys mūsų valstybės ir savo krašto – Šilutės vardo garsinimo darbą...

Neparagavęs armėniško viskio...

Šimtas stačių laiptų veda į „Ararato“ viskio gamyklą. Čia ir tik čia brandinamas pasaulinio garso gėrimas „Araratas“, kurį armėnai ir atvykėliai yra apipynę begale legendų ir mistinių nutikimų. Čia todėl, kad Jerevane ir apylinkėse yra ne viena gamyklėlė, gaminanti ir pigiai prekiaujanti viskiu. Tobulas to įrodymas – Vernisažo turgus Jerevane. Apsukrusis armėnas per dvi sekundes jus įtikins savo prekiaujamo brendžio įvairiausių formų (net Eifelio bokšto) buteliuose originalumu. Tuo tarpu tikrojo „Ararato“ gamykla, stovinti ant aukšto kalno su atsiveriančia žavinga Jerevano panorama, savo lankytojus kviečia įsigyti tikro viskio ir apsilankyti viskio panteone. Rūsių gaiva, specifinis aromatas ir „Ararato“ istorinės relikvijos eksponuojamos panteono muziejuje: statinė, skirta Prezidentui Valdui Adamkui, kaip ir kiekvienam ypatingam svečiui, yra vardinė. Žinoma, atvykus ją galima pasiimti. Greta puikuojasi Vinstono Čerčilio pavardė, kurio ilgo gyvenimo paslaptis siejama su Kubos cigarais ir armėnišku viskiu. Tačiau tai – brangus malonumas. Nors ir gamyklos lankytojams taikomos nuolaidos, už 15 metų „Ararato“ butelį jo gerbėjai „suploja“ apie porą šimtų litų. Akivaizdu, kad trijų metų senumo „Araratui“ pritaikyta akcijos kaina (20 Lt) lietuviškose „Maximose“ tėra apsukri optinė apgaulė. Tikru viskiu čia net nekvepia. Kaip ir ne viskuo, ką kalba geraširdžiai armėnai, galima patikėti. Jei atvykėlis nėra apdairus, Jerevano turguje vietoj sulygtų 100 dramų už egzotiškus prieskonius jūs sumokėsite 400 dramų. Taip šioje egzotiškoje laukinės gamtos ir geraširdžių kaukaziečių šalyje atsitiko šilutiškiams... Bet tai mažmožis, palyginus su potyriais, įspūdžiais ir egzotiškais reginiais, kuriuos lemta išgyventi, kurie pasilieka ilgam ir su begaline jėga traukia sugrįžti į pigių vaisių ir įspūdingų žmonių šalį.

Dalia Užpelkienė,
Šilutės F. Bajoraičio viešosios
bibliotekos direktorė
 
 

Griežtai draudžiama Šilutiškis.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio redakcijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti Šilutiškis.lt kaip šaltinį ir naudoti aktyvią Šilutiškis.lt nuorodą.
Vardas: * 
El. paštas:  
Komentaras: * 
 
Rašyti
Portalo redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus info@internetozinios.lt. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.
Kraunama...